Gydytoja neurologė, medicinos mokslų daktarė Inga Slautaitė sako jau vaikystėje turėjusi aiškią viziją, kokią profesiją pasirinks, ir nesusivyravusi, nors ir žinojo, kad medicinos studijos ilgos ir varginančios.
Naujoji Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) II Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyriaus vedėja, paklausta apie profesines subtilybes kovojant su dvidešimt pirmojo amžiaus rykšte vadinamomis ligomis, primena auksines taisykles ir pataria, į ką nenumoti ranka, ko vengti, bei atkreipia dėmesį į pirmosios pagalbos svarbą.
Kaip Jūs prisijaukinote mintį, jog gydytojo profesija – geriausiais pasirinkimas?
Tokios minties prisijaukinti nereikėjo. Kiek save pamenu, nuo vaikystės žinojau, kuo norėčiau tapti ir kokį darbą dirbti. Visada žinojau, kad noriu būti gydytoja. Mėgstamiausi vaikystės žaidimai – ligoninė, receptų rašymas, mylimiausi žaislai – medinė laboratorijos dėžutė, slepianti sudužusį švirkštą, senas vaistų dėžutes, nugvelbtą injekcinę adatą ir kitą turtą... Todėl ir renkantis studijas sprendimą padaryti buvo nesunku, gal tik kartą esu pagalvojusi apie alternatyvą.
Nors tiesioginio skatinimo niekada nejutau, tačiau, manau, kad įtakos mano pasirinkimui turėjo tai, jog mano Mama – gydytoja, jos pagalba artimiesiems, vaikystėje girdėti įspūdžiai iš darbo.
Ilgos ir sunkios medicinos studijos – ar teko bent kartą gailėtis, kad pasirinkote mediciną, jog tenka aukoti laisvalaikį?
Kelis kartus teko, tačiau gailėtis ne dėl pačios specialybės, bet dėl paprastų gyvenimiškų materialių dalykų: ilgų, sunkių studijų ir neadekvataus atlygio už investuotą laiką bei žinias, dėl negatyvaus visuomenės požiūrio į gydytojus. Pirmą kartą apie tai pagalvojau, kai maždaug po aštuonerių metų studijų vis dar buvau rezidentė, gaunanti studentišką algą, išlaikoma tėvų, tuo metu, kai draugai jau galėjo pasirūpinti savarankišku gyvenimu ir jo privalumais, džiaugtis besikaupiančia darbine patirtimi.
Dabar kartais pagalvoju, kad yra daug lengvesnių darbų ir būdų pragyvenimui užsidirbti ir save realizuoti, bet savo specialybe esu patenkinta ir dirbu išties mylimą darbą.
Na, o laisvalaikio aukojimas nėra „pasišventimo darbui“ įrodymas. Dauguma gydytojų dirba dideliais krūviais, ir tam yra aiškios priežastys. Arba jie nori pakankamai užsidirbti ir dirba papildomu krūviu, arba tiesiog be jų nėra kam to darbo atlikti, ir jie priversti dirbti viršvalandžius, tęsti darbą po budėjimo, tvarkyti dokumentaciją ne darbo metu.
Kodėl būtent neurologija ir koks yra pagrindinis šios profesijos iššūkis?
Rinktis specializaciją buvo kiek sudėtingiau, nei rinktis profesiją. Turėjau galimybių pasirinkti įvairias sritis, tačiau pasirinkau neurologiją. Kodėl? Vienos priežasties nebuvo. Domino pati sritis, atsirandantys nauji neurologinių ligų kilmės paaiškinimai, naujos gydymo galimybės – neurologija pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi nuo ligų nustatymo iki nustatytų ligų gydymo. Be to, tai – plati sritis: gali rinktis lėtinių ligų priežiūrą ir gydymą ar rinktis urgentinių neurologinių ligų gydymą, įvaldyti įvairius diagnostikos metodus. Taip pat mačiau darbo perspektyvas.
Gydytoju tapti ir būti – ar tai gali kiekvienas?
Manau, kad, norint tapti gydytoju, reikia turėti tam tikrų savybių: pirmiausia reikia būti gerai motyvuotam ir disciplinuotam, gebėti įsisavinti didelius informacijos kiekius. O norint būti gydytoju – reikia empatijos, atsakomybės, būti pasiruošus susidurti su kritinėmis situacijomis.
Vasara vadinama insultų piku?
Vasarą norėtųsi mažiau galvoti apie sveikatos problemas ir, žinoma, mažiau sirgti. Tačiau, deja, insultu žmonės serga vienodai dažnai visais metų laikais. Duomenys apie sergamumą skirtingų metų laiku yra labai skirtingi ir kontroversiški, kai kurie tyrimai rodo didesnį sergamumą išeminiu insultu paskutiniais pavasario mėnesiais. Vasarą yra santykinai mažiau ligonių, sergančių periferinės nervų sistemos ligomis, gal dėl to atrodo, kad daugiau gydoma insultu sergančių pacientų. Vasarą, kai karšta, ir žmonės geria mažiau vandens, didėja tikimybė patirti trombozinį insultą.
Kokia kombinacija didina riziką patirti galvos smegenų kraujotakos sutrikimus?
Nors daugelyje Vakarų Europos šalių sergamumas insultu mažėja, Lietuvoje sergamumas šia liga daugelį metų išlieka stabiliai didelis. Dėl šios priežasties kaltas netinkamas ar nepakankamas širdies ir kraujagyslių ligų gydymas. Yra dar daug pacientų, kurie nekreipia dėmesio ir negydo padėjusio kraujospūdžio, dažnai insultas įvyksta dėl netinkamo prieširdžių virpėjimo gydymo, be to, visuomenėje paplitęs piktnaudžiavimas alkoholiu ir rūkymas. Blogiausia kombinacija – kai pacientas yra vyresnis nei 55-erių metų amžiaus, nesigydo arterinio kraujospūdžio, patiria širdies ritmo sutrikimų.
Kokia pirma pagalba, kurią gali suteikti ne specialistas?
Pirmoji ir svarbiausia pagalba, kurią kiekvienas žmogus gali suteikti insulto ištiktam žmogui – laiku jį atpažinti ir iškviesti greitąją pagalbą, kuri pasirūpins, kad pacientas būtų nusiųstas tinkamam gydymui.
Pagrindiniai simptomai, kuriais pasireiškia apie 80 proc. insultų, yra trys: kalbos sutrikimas, nusileidęs vienas veido kampas, rankos silpnumas. Labai svarbi ir jūsų netiesioginė pagalba – informacija, kurią jūs pateiksite medicinos darbuotojams: kokiu laiku pacientas susirgo, ar jau rastas su insulto simptomais, kada matytas sveikas, kokius vaistus vartojo, kokiomis ligomis sirgo.
Ar galima išvengti insulto?
Insulto išvengti galima daugeliu atveju. Jauniems ir sveikiems žmonėms insultas įvyksta retai, šiuo atveju dažnai kaltos genetiškai nulemtos ligos, arterijų sienelių traumos, įgimtas polinkis trombozei. Visgi dažniau insultas įvyksta žmonėms, turintiems tam tikrų rizikos veiksnių. Todėl svarbiausios priemonės, mažinančios riziką patirti insultą, yra: spaudimo kontroliavimas ir gydymas (labai svarbiu ne tik vartoti vaistus, bet ir pasiekti tikslą – kad arterinis kraujo spaudimas būtų tam tikrose ribose), kontroliuoti kūno svorį, mažinti antsvorį, mankštintis (bent po trisdešimt minučių penkis kartus per savaitę), kontroliuoti vartojamo alkoholio kiekį, gydyti prieširdžių virpėjimą, gydyti cukrinį diabetą, mesti rūkyti.
